Vasariniai skrebukai. Antras dublis - Rytis.

2011 m. mano gyvenime paliko žymų įspaudą, turbūt patį skaudžiausią - netekau mamos, savo supratingiausios draugės. Mėnesiui iki jai paliekant buvau apdovanota nuostabiu vaiku - jis buvo man tarsi vaistas: jį galėjau nuolat glausti prie savo sudaužytos širdies, auginti jį buvo be galo lengva, kai išmoko šypsotis, jis nuolat tai darydavo - net vadindavau jį savo saulyte.
Nuotrauka daryta kaime, ji kelia man nostalgiją praeičiai, ir net savo vaikystei, todėl šis skrebukas tarsi medinis, su tautinių juostų intarpais, servetėlėmis, džiutu, tačiau tuo pačiu kontrastui panaudoti žėrintys kristalai.

Čia neveltui "nutūpė" ir ašaros:

 

Iki šiol Rytis toks pat - tikras optimistas. Jam viskas tinka, viskas gerai. Jei nuliūsta ar susinervina, tai tik trumpam. Dėl to siunčiu jam žinutę: "Life is good! Never ever forget!". Nuotrauka daryta tame pačiame kaime, besibaigiant vasarai.